Mes su vyru visada norėjome sūnaus. Kai gimė mūsų Džonas, buvome be galo laimingi. Atsitiko taip, kad gimdymas buvo sunkus ir po greito bei aplaidaus gydytojų darbo man buvo pasakyta, kad daugiau vaikų neturėsiu. Manau, kad būtent tai paskatino mus labiau rūpintis ir nerimauti dėl sūnaus. Kiek yra istorijų apie sergančius vaikus, kiek yra istorijų apie vaikus, kurie pasuko ne tuo keliu ir sugriovė savo gyvenimą? Labai bijojome tapti “pasiklydusio” vaiko tėvais, todėl skyrėme jam pakankamai dėmesio ir meilės.
Vaikystėje Džonas buvo nuostabus, labai mylintis berniukas. Man vis dar skauda širdį, kai jį prisimenu: “Mama, tu esi geriausia mama pasaulyje!” – be jokios priežasties ar paskatinimo. Jis lengvai galėjo suspausti širdį.
Mes nesiuntėme Džono į darželį, bet nuo ketverių metų vedėme jį į ikimokyklines klases, kad jis išmoktų skaityti ir minimaliai skaičiuoti. Nesistengėme jam kelti streso jokia papildoma veikla, bet skatinome jį groti gitara ar žaisti krepšinį. Negailėjome lėšų jo žaislams, priemonėms ar prabangiems drabužiams.
Dėl naujo telefono ir dėl to, kad mano vyras kiekvieną rytą veždavo Džoną į mokyklą “kietu” automobiliu, vėliau mokykloje jis buvo populiarus tarp vaikų. Jis turėjo daug draugų, bet mes visada kontroliavome, kokie jie buvo. Ilgą laiką neleidome jam išeiti vėlai, nepalikdavome jo be priežiūros ir priežiūros. Tačiau paauglystėje jis pradėjo pats kovoti: pablogėjo jo pažymiai, į kalbą ėmė skverbtis pirmieji keiksmažodžiai. Nauji jo pomėgiai, pavyzdžiui, rėksminga muzika, jį šokiravo. Rasti bendrą kalbą tapo sunkiau.
Pažįstami žmonės sakė, kad tai praeis, tereikia sulaukti trylikos, paskui keturiolikos ar likusios vidurinės mokyklos dalies… O Džonas pirmą vakarą šešiolikos nepasirodė namuose. Nieko neįspėjęs jis liko nakvoti pas kažkokį draugą. Jam ten buvo labai smagu. Grįžau namo anksti ryte, kvepėdamas alaus statine, su cigaretėmis ir prezervatyvais kuprinėje. Nežinau, ką daryti ar galvoti. Esu pasimetęs. Mano vyras bandė nubausti Džoną atimdamas iš jo pašalpą ir grasindamas nemokėti už universitetą. Ir tada Džonas pasakė:
– Aš neprivalau. Aš įkursiu savo grupę ir keliausiu po pasaulį. Ir niekada neturėsiu vaikų, todėl bet kokiu atveju netapsiu tokiu protėviu kaip tu!
Kai kam tai gali pasirodyti nė kiek neįžeidu, bet aš labai stengiausi būti gera motina. Kur padariau klaidą? Ar ne per daug dėmesio skyriau ir nepastebėjau, ko reikia mano sūnui?
Jaučiausi taip, tarsi būčiau praleidusi savo vaiką ir kelio atgal nebūtų buvę…
