Kasmet vis rečiau prisimenu savo biologinius tėvus, mano prisiminimai apie juos išsisklaido, išblėsta. Kai jų nebeliko, man buvo maždaug dešimt metų. Iš pradžių nuvažiavau į senelio namus, bet jis jau seniai nebendravo su savo sūnumi, mano tėvu. Jis manęs beveik nepažino ir jam, kaip manau, buvo nelengva mane auginti, todėl atsisakė mane auginti ir atidavė globos institucijoms.
Nuo pat pirmos mano buvimo ten dienos manęs prižiūrėti atvykdavo įvairios šeimos, bet aš joms jau buvau per daug “suaugęs”, kaip sakydavo auklėtojai. Buvo viena moteris, kuri labai norėjo mane įsivaikinti. Ji dažnai ateidavo manęs aplankyti, dovanodavo dovanų ir skanaus maisto, dažnai su ja eidavome pasivaikščioti. Ji ilgai negalėjo manęs pasiimti namo, bet didžiausią šoką man sukėlė tai, kad mano vaikystės namuose buvo įrėminta mano tėvų nuotrauka.
Mama Sara netrukus papasakojo, kad vaikystėje dirbo mano aukle. Aš buvau dar kūdikis, o jai reikėjo darbo puse etato. Per firmą mano mama ją surado ir įdarbino. Kai paaugau, jos poreikis išnyko, tačiau tėvai su ja palaikė ryšį. Ji sužinojo apie juos pražudžiusią avariją, norėjo padėti mano seneliui, bet paaiškėjo, kad jis mane išsiuntė į vaikų namus. Nuo to laiko ji stengėsi gauti mano globą.
Nebūtų buvę įmanoma rasti geresnės motinos už savąją. Sara turėjo sužadėtinį, ir netrukus jis tapo mano tėvu. Jie buvo nuostabūs tėvai, ir nors kurį laiką ilgėjausi namų, jie apsupo mane šiluma ir rūpesčiu, todėl galvojau tik apie dabartį, o ne apie praeitį.
Iš vaikystės su jais turiu daug puikių nuotraukų, kuriose užfiksuotos laimingiausios akimirkos. Pati visą laiką buvau laiminga su jais. Ir dabar esu laiminga, žinodama, kad jiems sekasi gerai, ir būtent jų dėka tvirtai stoviu ant kojų, įgijau aukštąjį išsilavinimą ir turiu su kuo supažindinti savo vaikiną.
Man labai pasisekė, kad užaugau du kartus su nuostabiais tėvais.
