Išėjęs iš vadybininko darbo, Robertas ilgai ieškojo tinkamo darbo. Jis norėjo parsinešti pinigų namo ir leisti laiką su žmona. Jie abu dar buvo jauni, o jis norėjo dažniau išeiti kartu papietauti, todėl jam kilo mintis, kai jos advokatų kontora rinko padėjėjus.
– Tau irgi reikia padėjėjo, ar ne? – erzino jis. – Pasamdyk mane. Nešiosiu tau kavą, ruošiu dokumentus ir padėsiu skaityti didžiules bylas. Būsiu ir vairuotojas, ir petys, ant kurio galėsi atsiremti.
Sara nusijuokė atgal, nemanydama, kad Robertas tai turėjo omenyje. Savo požiūrį ji persvarstė tik tada, kai jis pranešė, kad užsiregistravo į pokalbį. Jis turėjo patirties, išsilavinimą, o kai buvo įdarbintas padėjėju, Sara nuėjo pas savo viršininką paprašyti, kad šis jį prileistų.
– Ar jums patiko tas vaikinas? – Direktorius nusijuokė.
Niekas net nenutuokė, kad Robertas ir Sara buvo susituokę, nes jų pavardės skyrėsi, o biure jie visada sunkiai dirbo. Didžiąją laiko dalį jie buvo užsiėmę, bet per pietus kalbėdavosi atsitiktinai ir net laikydavosi už rankų. Tai įpylė alyvos į gandų malūną. Nebuvo malonu daugiau girdėti apie Robertą – jis priekabiavo prie ištekėjusios moters, nes ji buvo teisininkė, bandė ką nors gauti per lovą.
Viskas tapo dar akivaizdžiau, kai Sara nuėjo pas savo viršininką prašyti, kad jis dalį jos kito semestro perkeltų kitiems teisininkams. Paklausta kodėl, ji atsakė, kad laukiasi kūdikio.
– Tu apgaudinėji?! – viršininkas puolė įsiutęs.
Jo riksmus turėjo girdėti kiti.
– Tavo vargšas vyras. Kol jis užsiėmęs darbu, jūs su padėjėjomis kvailiojate…
Robertas net pakilo nuo savo vietos. Jei tai būtų tiesa, jis būtų paraudęs nuo ausų galiukų iki kojų pirštų galų, bet tik linksmai nusišypsojo.
– Kas tau pasakė, kad Sara mane apgaudinėja? Mano vaikas, mano žmona, kokia problema?
Visiems atvipo žandikaulis, jie nemanė, kad ši darbininkų pora jau seniai susituokusi. Vienintelis, kuriam teko raudonuoti, buvo direktorius, kuris buvo išvestas lauk.
