Mūsų nedidelio penkiaaukščio pastato kampiniame įėjime gyveno pagyvenusi pora. Jie atrodė labai malonūs seni žmonės, mylintys ir palaikantys vienas kitą. Jie visada visur eidavo kartu, ir niekas apie juos iš tikrųjų nieko nežinojo. Kurį laiką kaimynai nė nenutuokė, kad senelis yra vienas. Kažkas matė, kaip atvažiavo greitosios pagalbos automobilis, bet iki pat laidotuvių niekas nežinojo, kad senelės nebėra.
Dėl vienatvės arba dėl to, kad nebuvo kam jo sulaikyti, senelis pradėjo dažniau išeiti. Kartais jis klaidžiodavo, kartais parduotuvėje užsukdavo pas vieną iš kaimynų. Anksčiau niekas nebūtų atkreipęs dėmesio, bet senelis ėmė su visais sveikintis, klausinėti, kaip sekasi, kaip vaikai, kur anūkai ir pan. Klausinėjo ir manęs, draugiškai šypsojosi ir net pasisiūlė parnešti krepšius namo.
– O kaipgi mano vyras? Negi jis neturi rankų, kad padėtų? – pasiteiravo jis.
– Aš dar neturiu vyro.
– Kaip taip nutiko? Tau turi būti keturiasdešimt metų, o vyro vis dar neturi?
Man tik trisdešimt vieneri, bet aš nepataisiau savo senelio.
Jis tik gadino man nuotaiką ir aš stengiausi mažiau jį matyti, kad negirdėčiau pašaipų. Maniau, kad kiti žmonės yra normalūs, senelis blogai mato, bet su jo lengvu būdu vieną dieną iš darbo atbėgo mano mama ir pasakė, kad visos kiemo močiutės aptarinėja mane, nes esu sena, neturiu vyro, vaikų ir gyvenu su tėvais. Aš kažkaip nurimau, manydama, kad tai praeis savaime, bet nepraėjo. Mano senelis po truputį rinko informaciją apie visus ir pylė ją į ausis kitiems. Taigi jie laikinai perleido mane vienišam tėvui iš mano daugiabučio namo, kuris neva turėdavo paskambinti merginoms, ateinančioms, kol vaikai būdavo mokykloje. Paskui senelis visiems papasakojo, kad kaimynas iš pirmojo aukšto, turintis nuosavą mechaninę dirbtuvę, niekada nelaikė rankoje atsuktuvo, nes nesugebėjo sutaisyti kažkokio seno automobilio, kurį senelis vairavo prieš dešimtmetį.
Anksčiau mūsų kaimynai nebuvo draugiški, bet kiekvienas turėjo savo reikalą, niekas nežiūrėjo į kitus, o dabar iš visų pusių girdime tik visokius gandus. Man gėda išeiti iš laiptinės, nes atrodo, kad visos akys nukreiptos į mane ir visi aptarinėja tai, kad esu mergaitė. Ir aš pati vienaip ar kitaip domiuosi, kokios yra kitų žmonių istorijos, nediskutuoju su kaimynais, bet klausausi apkalbų. Tai irgi blogai. Ir visa tai dėl vieno senelio, kuris nesėdi namie.
Mūsų kooperatyvo pirmininkas nusprendė su juo kažką daryti, kai senelis ėmė kalbėti, kad neatsiklausęs paima dalį pinigų iš kitų pensijų. Dabar ji bando nuspręsti, ar yra koks nors teisinis pagrindas jį iškeldinti, vaikšto ir renka parašus, o kaimynai, atrodo, noriai pasirašinėja. Bet ar galima iškeldinti žmogų iš namo, kuriame jis gyveno daug metų ar dešimtmečių, už apkalbas? Manau, kad verčiau iškeldinsiu save ir pusę namo nei senelį.
