Kai mokiausi universitete, susitikinėjau su daugybe merginų. Man netrūko išvaizdos, todėl daug kas atkreipė į mane dėmesį, nepaisant to, kad buvau iš neturtingos šeimos. Man nerūpėjo ir merginų turtai bei tėvai, tikriausiai todėl ir sutikau Juliją. Ji buvo mergina iš kaimo, kuriai per stebuklą pavyko įstoti į gerą universitetą už dyką. Mums viskas klostėsi gerai, mūsų santykiai buvo rimti, ir aš tai priskyriau jos baimėms, kad ji nenori gyventi kartu. Ji bijojo, kol nebuvome susituokę.
Vadovaudamasis mintimi, kad visos merginos nori ištekėti, nusprendžiau pasikalbėti su Julija apie tai, sužinoti, ar ji nori už manęs ištekėti, ar ne. Pasakysiu iš karto – ji nusijuokė iš mano klausimo, kaip nusijuokė ir iš manęs.
– Ar tu juokauji? Atvykau į miestą ne tam, kad dvidešimties susituokčiau ir prižiūrėčiau vaikus. Man reikia ko nors su pinigais, kad nereikėtų grįžti į kaimą. O kaip dėl tavęs? Tavo koledžo diplomas nesvarbus, kol nedirbi ir negali mums pasiūlyti geresnės vakarienės nei iš greitojo maisto užkandinės!
Tai buvo galutinis taškas mūsų santykiuose. Ji mane paliko, o aš norėjau ją vesti.
Nuo tada, kai išsiskyrėme, praėjo maždaug vienuolika metų. Žemė didelė, bet apvali, o man “pasisekė”, kad grožio salone susidūriau su Džulija. Mano žmona užrašė mane į brangų saloną, o kirpėja buvo Džulija. Ji iškart mane atpažino, bet kurį laiką laikė šaltai, apsimesdama, kad mes nepažįstami. Tik kai kolegos išsiskirstė, kas pietauti, kas į kabinetą procedūroms, ji ėmė klausinėti, kaip man sekasi, ką dirbu, kas mano žmona.
Ji domėjosi viskuo, o man nerūpėjo, kaip klostosi jos gyvenimas. Ji dirba, ir tai gerai.
– Jei eini į šį saloną, vadinasi, esi turtingas, – šyptelėjo jis. – Tiek daug kentėjai, įrodinėdama, kad mane myli, o paskui ištekėjai. Pasiilgau tavęs, o tu, kaip matau, esi laiminga be manęs.
– Labai laiminga, – pridūriau su įtempta šypsena.
Ką dar ji tikėjosi išgirsti ar pamatyti? Kad vis dar žudžiausi dėl kažkokios gana savanaudiškos merginos? Tai kažkas, su kuo visada reikia susitaikyti, susitaikyti ir susitaikyti. Tikrame gyvenime nėra tokių dalykų kaip Romeo ir Džuljeta ar amžina paauglių meilė. Kai kalbama apie santuoką, daug svarbiau rasti žmogų, kuris būtų supratingas ir geras, o ne tik gražus.
Išėjau iš ten ir paprašiau žmonos, kad užrašytų mane kitur, nes man nepatiko meistras – jis kalbėjo daug netiesos. Tikiuosi, kad daugiau Julijos nebepamatysiu. Geriau paliksiu visas savo buvusias praeityje.
