Jei mama kas antrą dieną telefonu nesigirtų, kiek cukinijų užaugino, ir jei neminėtų vyšnių, nusėtų taškuotomis uogomis, man nekiltų nė menkiausios minties ja piktintis. Neretai ji sulaukdavo gero derliaus, suteikiančio jai ir tėvui galimybę uždaryti daug konservų – agurkų, pomidorų, labai skanių konservuotų slyvų ir mirkytų obuolių. Be to, rūsys prikrautas bulvių, o šaldiklis – daržovių. Mano šeima taip pat paprastai gauna daug visko – mama paprastai įteikia tris didelius maišus, kai mes su žmona užsukame į svečius.
Tačiau šiemet buvome nemaloniai nustebinti.
Mano mama ir dukrytė šiek tiek susipyko dėl kūdikio vardo. Kiekviena siūlė savo, o aš likau žmonos pusėje. Net ne todėl, kad prieštaravau savo motinai, o todėl, kad sūnui labiau patiko vardas Frankas. O mano motina taip įsižeidė, kad iki šiol su mano žmona elgiasi šaltai. O rugpjūčio pradžioje, kai mano išvažiavo į kaimą pabūti gamtoje, gryname ore, šviežio visko pavalgyti, grįžo namo tuščiomis rankomis.
Taigi mano žmona ten buvo pamaloninta, jai buvo paruošta visko skanaus, bet be to, žadėto didžiulio derliaus nebuvo. Vyšnios buvo visos nuskintos, daržas kažkoks tuščias, augo tik vieniši moliūgai. Buvo gėda klausti mamos, todėl tarpduryje apie tai užsiminiau tėvui.
– Ar jums su mama užtenka? Šiemet juk neauga, ar ne?
– Žinoma, kad taip! – atsakė mano tėvas. – Vyšnių buvo tiek daug, kad mūsų kaimynė tris dienas iš eilės jas rinko nuo visų medžių. Ir aviečių užaugo daug! Sode irgi puiku – mama kiekvieną dieną parneša namo.
– Tai kodėl tu nieko neparsivežei su savimi? Nebuvau pas tave, tikėjausi ką nors iš sodo suvalgyti namuose.
– Ar tau ko nors reikia? Girdėjau iš savo svainės, kad tu visko turi. Jei turite, verčiau atiduosime kaimynams, nei sugadinsime. Čia yra daug vaikų, kurie valgys uogas, ir bulvių, su kuriais galima pasidalyti.
Supratau, kad mama tai padarė tyčia. Ji vis dar turi nuoskaudų dėl savo atžalos, todėl atiduoda jas, jei tik ne mums. Žinoma, žmona galėjo mums pasakyti, kad neprivalome – iš karto sutikti buvo bloga forma. Bet kaip mama galėjo rimtai vertinti savo žodžius ir pirmą kartą gyvenime nieko neduoti savo vieninteliam sūnui?
