Žinojau, kad tėvai myli mano seserį labiau nei mane. Tėvas ir motina tai dar kartą patvirtino apgyvendindami ją su dviem mažais vaikais savo namuose ir prašydami manęs skubiai išsikraustyti, nes: “Turėdama nuotolinį darbą, tu gali sau leisti butą”.
Kai ji mokėsi universitete, tėvai bėgiojo paskui ją kaip maža mergaitė, sprendė už ją visus reikalus su dekanatu, padėjo, kai ji buvo sesijoje , o dabar prižiūri jos vaikus. Jie niekada man nepadėjo o dabar iškeldina mane iš namų.
Mano tėtis sako, kad kadangi esu vyras, turėčiau sugebėti pats save išlaikyti, bet kažkodėl mano sesers vyrui nereikia sugebėti išlaikyti šeimos, o jis vyresnis už mane.
Per ginčą dėl persikraustymo buvau pakankamai kvailas, kad pasakyčiau, jog turiu tokią pat teisę į butą kaip ir sesuo ir kad man taip pat priklauso jo dalis. Tada mama pasakė, kad ji su tėvu vis dar čia gyvena ir kad aš esu kiaulė, nes kalbu apie turto dalybas, o tada sesuo pasakė, kad bandau ją ir jos vaikus išmesti iš buto.
Teisiškai nėra jokio būdo išspręsti šią problemą, nes esu įsitikinęs , kad mama ir tėvas greitai parašys testamentą ir mane išskirs.
Ar tikrai šeima gali iširti dėl buto? Aš taip pat esu tėvų vaikas, o jie su manimi elgiasi kaip su svetimu žmogumi. Tuomet kokia prasmė buvo turėti du vaikus, klausiu savęs, jei dabar esu nereikalingas?
