Niekas manęs taip neįžeidė kaip mano buvęs vyras.
Pastaruosius tris mėnesius mes nesimatėme. Paskutinį kartą jį mačiau, kai savaitgaliui nuvežiau pas jį savo dukrą. Praėjo tik dvylika savaičių, o jis labai pasikeitė.
Metų metus jam sakiau, kad numestų svorio, bet jis neklausė ir vis priaugdavo svorio dėl nesveiko maisto ir gazuotų gėrimų, laisvalaikiu visada gulėdavo ir buvo neįmanoma jo ištempti į lauką, jau nekalbant apie sporto salę. Ir štai – jis pasistatė mankštos kilimėlį matomiausioje mažo buto vietoje. Jis taip pat turi naują šukuoseną ir tvarkingus drabužius, nors atrodė, kad juo niekas nesirūpina. Metų metus negalėjau jo išmokyti pakrauti ir įjungti skalbimo mašinos, o čia jis staiga viską moka pats.
Taigi mes kalbėjomės….
Aš jau buvau girdėjusi pakankamai. Jis pasakė, kad santuokos metus jį menkinau, todėl jis ir buvo kvailas, bet dabar jis toks nebėra, o aš ir kūdikis nebeįeiname į jo planus. Jis turi naujus santykius , kuriuose yra labai laimingas ir dėl kurių dirba prie savo kūno, charakterio ir uždarbio. Tai mane labiausiai sukrėtė. Jis nė piršto nepajudino nei dėl manęs, nei dėl dukros, o dėl kažkokios moters taip pasikeitė.
Žmonės sako, kad reikia duoti tiek, kiek nori mainais, bet mano vyras nebuvo tas, kuris galėtų atsakyti tuo pačiu. Aš jį mylėjau, gerbiau ir tik kartais ką nors pakomentuodavau , nes jis pats nemanė, kad kažką reikia keisti. Ir niekada nieko iš jo negavau….
Net ir po išsiskyrimo jam prioritetas buvo jis pats , o ne dukra, kurios taip ilgai nematė. Na, norėčiau, kad jis bent kurį laiką būtų buvęs mano vietoje, pasistengęs ir mainais už tai gavęs tai, ką aš visada iš jo gaudavau. Bet kas žino….
