Kai mūsų vaikai tuokėsi, nusprendėme, kad mes, abiejų pusių tėvai, padėsime jiems su būstu. Mes su vyru turėjome šiek tiek santaupų, taip pat ir mano giminaičiai. Jas sujungėme ir paaiškėjo, kad jų užtenka nedideliam butui. Norėjome jį iš karto nupirkti savo vaikams, bet jie pasakė, kad yra savarankiški ir nusipirks jį patys.
Po kurio laiko sužinojome, kad jie iš tiesų nusipirko butą, bet trijų kambarių. Ir iš kur jie gavo pinigų? Jie paėmė paskolą iš banko, kad nusipirktų butą. O kas turėjo mokėti įmokas? Jie sakė, kad gali sau tai leisti.
Tada sužinome, kad jie taip pat nori automobilio. Na, butas yra toli nuo darbo, o važinėti viešuoju transportu nepatogu. Jie nusipirko automobilį, taip pat už kreditą, naują, iš salono. Nors mes sakėme, kad geriau būtų pirkti naudotą. Jie patikino mus, kad yra nepriklausomi ir savarankiški ir žino geriau.
Tada jie norėjo susilaukti vaiko ir pageidavo, kad jis gimtų užsienyje. Taip jie galėtų gauti ir pilietybę. Vėlgi jie paėmė paskolą, kad jų dukra galėtų gimdyti geromis sąlygomis, o gydytojas visada stebėtų.
Ji pagimdė. Tada jie norėjo suremontuoti kūdikio kambarį, todėl vėl paėmė kreditą. Kai uždaviau klausimą – kas mokės? Mes patys, mes esame nepriklausomi.
Ir štai nelaimė – mano svainį atleido iš darbo, dukra buvo motinystės atostogose. Pinigų nėra. Kaip mums mokėti už visas paskolas? Jie paprašė mūsų parduoti už miesto esantį namelį. Nenorėjome, bet turėjome, kad jie neatsiskaitytų. Deja, neužteko.
Tada teko parduoti butą, o laikui bėgant ir automobilį. Jie išvyko gyventi pas mūsų sugyventinę. Dabar jie verkšlena, kad neturi nieko savo. Žinoma, todėl, kad mūsų neklausė. Paskolos vis dar neužbaigtos – prireiks dar kelerių metų. Tik liūdesys ir ašaros.
